(Ištrauka)

 

Apie ketvirtą, kaip tik tuo metu, kai ėmė švisti, atstūmusi stiklo duris žengiau į erdvų balkoną stikliniais kraštais.

 

Naktį, kai važiavome lietui lyjant, tikrai neatrodė, kad ši vieta tokia graži. O dabar, nakties tamsai ėmus po truputį tirpti, tolumoje, tiesiai po aukštu skardžiu, pamačiau tamsų jūros mėlį.

 

Vaizdas, vertas mažiausiai penkių milijonų, o gal net dar porą milijonų reikėtų pridėti, nes nuo čia iki Talino centro tik maždaug dvidešimt penkios minutės kelio – žinoma, ne piko valandomis, nes vadinamuoju traffic time metu užkemšami visi keliai į miestą, ir iš šių vietų savo hameriais ir leksusais ta kryptimi važiuojantieji slenka ne greičiau už sraiges.

 

Kai pasistatysiu šitokį namą, nusipirksiu sraigtasparnį, nes viršuje dar yra judėjimo laisvės, bent jau kol kas.

 

Drebėjau iš šalčio, bet vis tiek godžiai traukiau į plaučius šaltą išsigiedrijusios pavasario nakties orą. Ištrūkus iš tiršto šokių prakaito, dūmų ir kitų, dar įtartinesnių vakarėlio kvapų mišinio, iškart pajutau, kad visiškai netraukia grįžti vidun.

 

O ten, viduje, triukšmas tik augo – iš miesto privažiavo dar daugiau žmonių, o aš ėmiau po truputį blaivėti. Tiesą sakant, daug ir nebuvau išgėrusi, nes kiti jau nuo pat pradžių buvo labiau įšilę už mane. Jie buvo įkaušę jau tada, kai skambino man į darbą, o aš,  lakstydama po klubus ir galiausiai atsidūrusi čia, kažkieno gimtadienyje, taip ir neįsivažiavau.

 

– Bjauriai šaltas rytas... Tik prieš porą mėnesių čia, kažkur netoliese, su mama čiuožinėjome ant jūros ledo, o dabar ten tik pilkas vanduo teliūškuoja... keista, – išgirdau kalbant merginą; ji, matyt, jau ilgokai tupėjo balkone, nugarą atrėmusi į sieną prie durų…