|
 |
|
2005-11-10
Jānis Ivars Stradiņš "Fenomenas"
Lietuvos radijo programa "Klasika“, laida "Vakaras su knyga“, 21.00 val.
(Ištrauka)
– Ir vėl, – priekaištingai palingavo galvą filosofas, – ir vėl, detektyve, išmetei ne tą kortą. Kas tai – išsiblaškymas ar pernelyg didelis profesionalo atsargumas?
Detektyvas, suraukęs kaktą, numetė likusias kortas ant stalo ir atsilošė kėdėje. Jo rūstūs skruostai skleidė nusivylimą.
– Ko gero. O jeigu aš būčiau žaidęs... – užsikirtus balsui, jis mostelėjo ranka. – Kam čia dar aušinti burną.
Filosofas – jo išvaizda priminė klasikinį knygėdą – prakaulus, džiūsna, nesveikai pageltusiu veidu ir daugelio dioptrijų akiniais, skimbtelėjo į stikliuką:
– Bičiuliai, gal po raselę? Paskutiniuoju metu Vilnius nelepina šiluma.
– Profesoriau, tau tiesiog reikia atsigauti, – atsiliepė matematikas. Iš tiesų jis buvo šios preferanso partijos iniciatorius ir – šeimininkas. Tad, matyt, nenorėdamas nuliūdinti svečią, pamojo galva. – Persėskime prie žurnalų stalelio – arčiau ugnies. Kortos valandėlę gali palaukti.
– Protinga mintis, – patrynė rankas tardytojas. – Toks didžiulis namas ir tokia erdvė... Be to, lauke vėl lyja. Drėgmė – trumpiausias kelias prie slogos. Esu kažkur girdėjęs, kad Golfo srovė vėstanti, gal net keičianti tėkmę. Galimas daiktas, kad po aštuoniasdešimties metų Lietuvoje baltieji lokiai jausis taip pat gerai, kaip dabar jaučiasi vištos. Ką pasakysi, profesoriau?
– O kiti plepa apie globalinį atšilimą, – niurgztelėjo filosofas ir, pasikišęs butelį po pažastim, pirmas persėdo į naują vietą.
Prie židinio – jo pakuroje jaukiai spragsėjo beržinių malkų pliauskos – buvo nepalyginamai šilčiau, o po taurelės ir nuotaika pažvalėjo.
– Architektai privalėjo įsivaizduoti, kad šiluma cirkuliuoja pagal savo dėsnius, ir turėti omeny atstumus, – pabrėžė profesorius. – Ar paveldėjimo teisė jau įsiteisėjo?
– Nuo trečiadienio. Dar nepersikėliau, bet jau galime manyti, kad pašventinome mano naująjį būstą.
– Tai reiškia, – apsižvalgė tardytojas, – kad viskas, ką čia matome, priklausė tavo dėdei.
– Išskyrus šį butelį, – šeimininkas spragtelėjo nagu į stiklą. – Velionis buvo dailininkas, ir tai, kas šiame name yra ant sienų, priklauso jo teptukui. Dėdė mėgo peizažą, bet daugiausia dirbo prie portreto. Keistuolis, tačiau, pasižvalgęs po namus, esu priverstas pasakyti – ir praktiško būdo žmogus…
Apsakymą "Fenomenas" taip pat galite perskaityti apsakymų rinkinyje "Vilniaus Alibi", kurį išleido Rašytojų sąjungos leidykla. Ieškokite visuose knygynuose!
|
|
2005 Šiaurės ministrų taryba. All rights reserved e-solution: gaumina