(Ištrauka)

 

Džekas Belmanas gimęs gavo tokį banalų vardą kaip Larsas Jensenas, ir jau pačioje karjeros pradžioje įsitikino, kad toks vardas bei pavardė jam per prasti. Džekas anksti pajuto turįs neatskleistų galimybių, o žmogui, turinčiam neatskleistų galimybių, reikia vardo, kuris "vežtų", būtų hot ir trendy.

 

Jam gimus, po dvidešimt dvejų metų griuvo Berlyno siena. Tėvo jis nepažinojo, motina ištekėjo už kito, kurį jis visada vadino tiesiog rusu. Tuo laiku jam sukako vienuolika metų. Imlus amžius, o Sergejus atitiko Džeko skonį. Aukštas ir iš pradžių lieknas.

 

Jis manė, kad nuolatinis darbas tinka tik kvailiams, o nusikalstama veikla pelninga, tad Džeką netrukus išmokė greitaeigiu kateriu iš Lenkijos į Lolandą vežioti cigaretes ir spiritą.

 

Taip, Sergejus buvo rusas, bet gimė ir užaugo Lietuvoje, Vilniuje, todėl paskutiniame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje vėl rado kelią į šią naują nepriklausomą šalį. Galbūt rusas vedė Džeko motiną tik tam, kad galėtų išvykti iš Sovietų Sąjungos, tačiau Džekui labiau patiko mintis, jog jis iki mirties mylėjo ir gerbė ją, nors ji, kaip ir Sergejus, vis labiau storėjo, mat abu mėgo sėdėti sodelyje ir plempti alų su degtine, užsikąsdami bulvių traškučiais ir raugintais agurkais.

 

Rusas mirė nuo girtavimo tuoj po to, kai žlugo komunizmas, bet spėjo Džekui įkalti, kad kiekvienas pats turi pasirūpinti savimi, kad savi marškiniai arčiau kūno, todėl patartina pačiam pirma apiplėšti kitą, kol jis tavęs neapiplėšė. Sergejus tamsioje konvulsijų tampomos korumpuotos planinės ekonomikos ir artėjančių naujų laikų iššūkių sietuvoje nardė kaip ungurys, deja, kepenys padėjo tašką kaip tik tada, kai prasidėjo pats įdomumas.