(Ištrauka)

 

Ji pakabina nuotrauką ant sienos, bet šiek tiek kreivai, ir staiga jai pasirodo, kad nuotrauka tuščia. Aišku, yra rėmas, plonas, juodas rėmas, bet trumpą akimirką regisi, kad pačios nuotraukos nėra. Tėra rėmas aplink nieką. To, kas ką tik buvo gana įmantrūs medžio vainikai, aiškiai matomi kamienai, net parko suolelis, trumpą valandėlę neįmanoma atskirti nuo fone esančio žalio tapeto. Bet keista – kai ji nuotrauką pataiso, kai nuotrauka virš sofos kabo visiškai tiesiai, tada motyvas vėl pasirodo. Tada viskas, net ir pusė žmogaus, žengiančio į nuotrauką iš dešinės, vėl atsiduria savo vietose. Tai įvyksta taip greitai, kad ji net nespėja susimąstyti. Ta akimirka praėjo, nuotrauka kabo savo vietoje. Ji žiūri į nuotrauką ir galvoja, kad bet kurią kitą dieną ji jaustųsi labai patenkinta. Bet visa tai, ką ji paprastai taip vertina: šviesa, spalvų balansas, gerai pasvertas grūdėtumas, visumos kompozicija, visa tai dabar antraeilis dalykas. Dabar svarbu kažkas kita, ne menas.

Ji atsisėda sofoje ir kramto nagą. Jau daug metų nekramčiau nagų, pagalvoja ji ir kramto toliau.

Dabar viskas yra laukimas.

Ji meta akį per petį aukštyn, į nuotrauką, linkteli ir galvoja:

Taip, dabar viskas yra laukimas.

Laukimas ir mintys.

 

Apsakymą "Atvirukas iš Vilniaus" taip pat galite perskaityti apsakymų rinkinyje "Vilniaus Alibi", kurį išleido Rašytojų sąjungos leidykla. Ieškokite visuose knygynuose!