(Ištrauka)

 

Mobilaus telefono melodija nutraukė vakaro tylą tuščiame Šv. Jokūbo ligoninės kieme. Numeris ekranėlyje buvo nepažįstamas. Kimtelėjęs seno vyro balsas – taip pat.

 

– Ar gerai pataikiau? Kalbuosi su ponu Aldu Gailiušiu? – vyriškis garsiai kvėpavo, skubiai ir ryžtingai berdamas žodžius.

– Aš klausau, – lėtai ištarė Aldas ramiu tonu ketindamas apmaldyti susijaudinusį žmogų. Priglaudęs ragelį prie ausies jis neatitraukė akių nuo rausvai nutviekstos senos bažnyčios sienų, čia pat už ligoninės gėlynų.

– Radau jus, dėkui Dievui! – tai buvo pasakyta taisyklinga suvalkiečio tarme. – Tamstos telefono numerį man davė ponas Gustavas Vlodarskis. Jeigu leisite, paaiškinsiu, kodėl drįstu trukdyti tokį nuostabų vakarą.

 

Vakaras buvo išties kaip reta giedras ir šiltas. Gegužės vakarai, be abejonės, visų pasaulio miestų mūrus spalvina taip pat švelniai kaip ir Vilniuje. Tačiau net daug keliavę vilniečiai tiki, jog čia saulėlydis užlieja namus ir bažnyčių bokštus ypatinga šviesa, kuri trumpam atgaivina jų dešimtmečiais niokotą grožį. Aldas, tik ką baigęs pokalbį su klientu ligoninės palatoje, nebenorėjo vėl prarasti jaukaus vakaro nuotaikos.

 

– Padėsiu tamstai, kuo galiu, – tarė. – Bet jeigu reikalas rimtas, vargu ar dera aiškintis telefonu. Atidėkime tai rytdienai.

– Mielas pone! – skambinusiojo balse radosi atkaklaus maldavimo gaida. – Tai, ką patyriau, labai rimta ir neatidėliotina. Prašau, jeigu tik įmanoma, susitikime tuojau pat.