(Ištrauka)

 

Ilgokai virškinau ką išgirdęs ir negalėjau patikėti, jog nepasiunčiu prieš mane sėdinčios jaunos, žavios damos velniop. Galbūt tik dėl to, kad ji jauna ir žavi. Įkypokos lapės akys, riesta nosytė, tik lūpos galėtų būti putlesnės. Bet... ne man jas bučiuoti, kaip dainuojama vienoje dainoje. Nors... ką gali žinoti, juk viltis kvailių motina.

 

Vis dar neatitokdamas svarsčiau: ar ji iš manęs tyčiojasi, ar aš galutinai nukvakau? Atsakymo nebuvo. Tik nesusičiaupiančios plonokos lūpos be perstojo judėdamos bėrė vis naujus faktus, kurie sukėlė tokią reakciją. "Mistika? Persekiojimo manija?" – šmėstelėjo galvoje, tad atsargiai pasiteiravau ar viešnia nepriklauso kuriai nors iš nūnai gausiai užderėjusių netradicinių religinių bendruomenių. Šyptelėjusi papurtė galvą.

 

Padrąsintas žengiau dar vieną rizikingą žingsnį ir paklausiau, ar ji nėra įrašyta į psichoneurologinio dispanserio įskaitą. Kiek paniurusi išdrožė:

– Manote, kad esu idiotė ir netikite nė vienu žodžiu?

Ėmiau vaidinti diplomatą ir daryti visokiausius reveransus – koktu būtų į save pažvelgti iš šalies. Klientė neiškentė:

– Nereikia, aš viską suprantu, nors jūs apie mane...

 

Dar klaikiau ėmiau darkytis, o ji atsistojo ir ryžtingai patraukė link durų. Nė pats nepajutau, kaip atsidūriau šalia ir, užstojęs kūnu duris lyg priešo kulkosvaidžio ambrazūrą, mandagiai paprašiau grįžti į vietą ir tęsti pasakojimą.